Pirmasis siaubo filmas

Turbūt ne vienas siaubo filmų gerbėjas yra uždavęs sau klausimą: "Koks buvo pirmasis siaubo filmas?" Tačiau tikslaus atsakymo į šį klausimą rasti neįmanoma, taigi pasistengsiu kaip įmanoma geriau paaiškinti siaubo filmų kilmės liniją.

Terminas siaubo filmas pradėtas naudoti tik apie 1930-uosius. Žinoma, jo šaknys slypi kur kas giliau. Dažniausiai pirmuoju tituluojamas George'o Méliès 1886-ųjų Velnio Pilis. Keista, bet daugelis užmiršta dar daugiau kaip pusmečiu anksčiau pasirodžiusį brolių Lumière'ų Skeleto Šokis (1885), kuris, tikriausiai, buvo tuo metu vadinamų "vaiduokliškų pasakaičių" (spook tales) trumpametražių filmų siaubo tema, pradininkas, bet broliai siaubo temos gvildenti nesiruošė. Ir visa šitai beveik vienas plėtojo prancūzas George'as Méliès, iki 1908-aisiais pasirodžiusios pimosios siaubo novelės ekranizacijos Daktaras Džekilis ir misteris Haidas. Ši istorijos dalis taip pat dažnai užmirštama dėl jokių fotografinių ar žodinių juostos egzistavimą patvirtinančių įrodymų. 1910-ais metais pasirodžiusi Mary Shelley novelės Frankenšteinas adaptacija yra galutinis ir neginčijamas šių spėliojimų ir klaidžiojimų taškas. Tai - filmas, paremtas fantastikos žanro pradininku, vėliau pagimdžiusiu siaubo žanrą, bet istorija čia dar tikrai nesibaigia. Toliau viską į savo rankas griebė vokiečių meistrai. 1913-ais pasirodęs Prahos Studentas yra pirmasis pilnametrąžis siaubo filmas. Manoma, kad po metų sukurtas Baskervilių šuo buvo pirmasis siaubo filmas sulaukęs tęsinio (iš viso jų buvo šeši), o 1916-ųjų, ketvirtają dalį ir dar keletą išsaugotų juostos fragmentų turintis Homunkulas laikomas pirmuoju siaubo mini serialu (taip pat šešios serijos), bet ir vėl, neginčytinas variantas yra filmo Golemas (1915) trilogija, kurio antroji dalis pasirodė 1917-ais, o trečioji - Golemas: kaip jis atkeliavo į pasaulį - 1920-ais. Na, o visgi Didysis siaubo žanro senelis yra daug kam gerai pažįstamas Daktaro Kaligari kabinetas, sukurtas (1919).

Taigi, jei nesinori laužyti galvos, bet traukia geriau žinoti siaubo filmų šaknis, manau, užtenka pamatyti Frankenšteiną ir Daktaro Kaligari kabinetą.

Revolt of the Zombies (1936)

1935-aisias Viktoras H. Halperinas nudžiugino kino gerbėjus žinia apie ruošiamą Baltojo Zombio tęsinį. 1936-aisiais filmui galiausiai pasiekus kino teatrus, kompanija Amusement Securities, finansavusi dalį Baltojo Zombio, padavė kūrėjus į teismą, aiškindama, jog anksčiau pasirašytas kontraktas suteikia galimybę vartoti žodį "zombie" filmų pavadinimuose tik jiems. Galiausiai, pasibaigus visiems ginčams, Amusement Securities prisiteisė 11,500 $ (ši suma lygi ~2 milijonams dolerių šiais laikais) bei, teismo sprendimu, filmą buvo uždrausta reklamuoti kaip Baltojo Zombio tęsinį.

Pasibaigus pirmajam pasauliniui karui, suruošiama ekspedicija į Kambodžą, siekiant rasti ir sunaikinti formulę, kurią taikant galima kritusius vyrus paversti zombiais.

Turbūt pakeitus keletą scenų ir pavadinimą šis filmas neturėtų nieko bendro su siaubo žanru - tai, kaip sako ir viršelis, yra paprasčiausia meilės istorija. Skambus pavadinimas iš karto pradeda kutenti vaizduotę, atidarymo scena taipogi nenuvilia, bet vos tik ji pasibaigia, filmas pasidaro lėtas ir nuobodus, tikrai nežinau, ką galima apie jį pasakyti. Blankus siužetas, lėtas įvykių rutuliojimasis bei žanro skiriamųjų bruožų trūkumas paverčia šią peržiūrą tikra kančia. Žiūrint vis lauki kažko, kas pakreiptų įvykius nauja linkme, tačiau lūkesčių niekas nepatenkina. O kai pavadinimas toks skambus, tikėtis daugiau, tikriausiai, niekas negali uždrausti.

Vaidyba vidutinė, muzikos ir efektų nėra.

Fui neįdomu.

The Undying Monster (1942)

Debiutinis Čarlso MakGravo filmas, paremtas 1936 metų novele, tuo pačiu pavadinimu.

Turtingos velsiečių giminės atstovus vieną po kito žudo padaras, minimas šeimos legendose, tačiau niekas negali patvirtinti jo egzistavimo. Privatus detektyvas pasiryžta išsiaiškinti šią paslaptį.

Rūkas, šiurpios kalnų viršūnės bei dar šiurpesni rūmų požemiai - šie filmo vaizdai persekioja mane jau keletą dienų. Dar labiau kankina papasakotos istorijos potekstė, kuri sako, jog niekada negali būti tikras dėl savo aplinkos. Mano akimis, šis filmas tikrai išsišoka iš kitų to laiko kūrinių. Manau, mane jis pakerėjo būtent dėl artimo H. Lavkraftui istorijos stiliaus - giminė, ilgametis prakeikimas bei neaiškus padaras. Iš karto primena apie tokius filmus kaip Bleeders (1997) ar Castle Freak (1995). Kita labai intriguojanti istorijos dalis yra nežinojimas - visą laiką tenka spėlioti kas yra tikrasis žudikas, ar legenda pasakoja tiesą, ar kažkas tiesiog nori pasipelnyti, o gal nei vienas, nei kitas. Kai aš galiausiai apsisprendžiau, supratau, kad daugelis taip pat prieitų tokios pačios išvados. Nors filmas tikrai stengiasi vedžioti žiūrovą už nosies, tačiau mano spėjimas pasiteisino, o triumfuodamas aš net pašokau iš kėdės.

Vaidyba nepakartojama, garso takelis niekuo neypatingas, o efektų nėra.

Labai geras, įdomus ir įsimintinas filmas.

The Vampires (1956)

Vampyrai buvo pirmasis daugelio gerbiamo režisieriaus Mario Bava bei pirmasis "kalbantis" italų siaubo filmas.

Paryžiuje siautėja jaunų merginų žudikas, pramintas vampyru. Šis vardas jam suteiktas dėl to, jog iš visų jo aukų iki paskutinio lašelio išsiurbtas kraujas. Vietos žurnalistas nusprendžia padėti policijai rasti šį maniaką.

Turbūt žmonėms, kurie pažįstami su giallo formatu, neturiu ką pasakyti, o visi kitus tuojau apšviesiu. Giallo - tai siaubo filmų požanris, susiformaves apie ankstyvus 60-uosius, į kurį įpinami detektyvo, mistikos ir siaubo elementai. Šiame stiliuje turbūt labiausiai pasižymėjo italai, tačiau negalima užmiršti ir keletos kitų šalių režisierių, tokių kaip Alfredas Hičkokas.

Taigi, nors čia ir nėra tikras giallo kino atstovas, visgi užuominos į stiliaus atsiradimą jaučiamos tiek pasakojimo stiliuje, tiek visame braiže. Visą filmą jautiesi lyg žiūrėdamas detektyvą, vaikaisi blogiukus kartu su paslaptį bandančiu atskleisti žurnalistu, nuolatos svarstai, ar žudikas iš tikrųjų yra vampyras, ar kraujo jam reikia kitais tikslais - šie įvykiai be galo įtraukia tave į istoriją. Siauros Paryžiaus gatvelės, didžiulės turtuolių vilos bei kriptos, pilnos kaukolių ir karstų sukuria nuostabią gotišką atmosferą. Galų gale, kai esi mažiausiai tam pasiruošęs, tave užklumpa didžiulė siaubo lavina - čia šiurpai krato taip, jog nežinai kur dėtis.

Vaidyba - vidutinė, garso takelis, atrodo, buvo sukurtas dar prieš dvidešimt metų ir gerai pagyvenęs, tačiau viską atperka nago juodymo tikslumu atlikti efektai.

Pakankamai įdomus žiūrint, tačiau po peržiūros jautiesi tuštokai.

A Page of Madness (1926)

1926-ųjų metų japonų filmas Beprotystės Puslapis, mano žiniomis, yra antrasis (pirmasis - Dantės Pragaras (1924), bet laikomas prarastu) siaubo filmas sukurtas Japonijoje. Jis buvo keturiasdešimt penkis metus laikytas prarastu, kol 1971-aisiais buvo rastas filmo režisieriaus Teinosukės Kinugasos sandėlyje. Filmo kūrėjai turėjo itin mažą biudžetą, todėl didelę dalį dekoracijų padėti pagaminti teko aktoriams, kurie dėl to pačio pinigų stygiaus visą laiką turėdavo miegoti filmavimo aikštelėje, o tai truko apie mėnesį.

Filmo siužetas gana sudėtingas ir sunkokai sekamas, prie to dar prisideda dažnai kūrinyje pasirodančios kultūrinės užuominos bei titrų nebuvimas, taigi pavogsiu aprasymą iš imdb.com. - "Vyras imasi beprotnamio prižiūrėtojo darbo, siekdamas išlaisvinti savo "įkalintą" žmoną."

Nors minėjau, jog filmo siužetas sudėtingas, visgi pats kūrinys yra įdomus. Prasidėjus filmui, pirmiausia susipažįstama su beprotnamio gyventojais ir jų problemomis, po to seka ir pagrindinis herojus, kuris taip pat kovoja su savo demonais. Nors pradžioje gausu metaforų, kurios vaizduojamos šiais laikais mums jau pažįstamu eksperimentiniu stiliumi, mano minėtas nuoseklus filmo dėstymas neleidžia atitraukti akių. Prabėgus pirmosioms dvidešimt minučių pradedi priprasti prie įstaigos gyvenimo ritmo, keistų vietinių ir ilgų koridorių, bet, aišku, tada prasideda visas linksmumas. Žinoma, negaliu apsieiti neaptaręs ligonių, nors jie nėra kažkokie monstrai, kurie man paprastai įdomesni. Visgi skirtingi jų charakteriai, vizijos ir elgesys įtraukė mano be galo stipriai. Kiekvieno jų istorija žiūrovui nupasakojama nuo pradžios iki atsidūrimo įstaigoje, tai tik dar labiau įtraukia į filmo atmosferą.

Vaidyba įspūdinga, efektų nėra, garso takelis fantastiškas.

Filmo pavadinimas puikiai tinka filmui - pažiūrėjęs tikrai jautiesi arčiau beprotybės ir tuo pačiu žinai, kad po šito puslapio gali laukti ir tavo eilė.

The Hound of the Baskervilles (1937)

Vienas iš dviejų filmų 1945-aisiais amerikiečių rastas Adolfo Hitlerio bunkeryje.

Siužetas - tiksli romano adaptacija.

Iškart perspėju, kad filmą žiurėjau be subtitrų vokiečių kalba, kurios nemoku (kad ir kaip nemėgčiau tai daryti, kartais tenka). Filmas puikia seka knygos įvykių eigą - pradžioje parodoma Baskervilių prakeikimo priešistorė, o tada grįžtame į "mūsų laikus". Nors, atrodo, filmas man paliko didžiulį įspūdį, nelabai randu ką pasakyti, bet kažkaip tikiuosi perteikti savo nuotykį. Visų pirma, filmas nepastatytas vos ant kelių pagrindinių filmavimo aikštelių - čia jų daug. Kadrai lauke, kadrai automobilyje, kostiuminiai kadrai ir dar daugybė vidaus ir lauko vietų - šitas kūrėjų žingsnis puikus, net nesuprantant ką sako veikėjai, akies atitraukti nesinori. Antra - atmosfera. Nemalonus pojūtis, kad esi sekamas, tiesiog įsėlina į kambarį, o šiurpus nakties gaudimas bei šuns kaukimas persekioja tave net pabaigus žiūrėti filmą. Trečia - pats šuo. Žiūrėdamas jauti, kad pamatysi jį tik filmo pabaigoje, bet tas laukimas ir užuominos apie jį priverčia nuolatos būti pasiruošusiam.

Vaidyba nuostabi, veikėjai visi iki vieno pasižymi natūralumu. Muzikos mažai, efektai aukščiausios kokybės.

Brangus vokiečių šedevras, kurį tikrai pažiūrėsiu darkart, vos tik internautai nepatingės sukurti jam subtitrus.

The Invisible Ray (1936)

Mokslininkų ekspedicija išvyksta į Afriką, ieškodami prieš daugelį metų į žemę nukritusio meteorito. Vienas mokslininkas neapdairumo dėka yra nušvitinamas dideliu kiekiu radiacijos, ir tai jam suteikia niekam dar nematytų galių, kurias jis ruošiasi panaudoti ne patiems geriausiems tikslams.

Nežinojau, kaip labai buvau pasiilgęs sci/fi siaubo filmų, kol nepradėjau žiūrėti šito. Beveik visą filmą aiktelėdavau iš nuostabos ar kumščiais mojuodamas į ekraną skatindavau veikėjus. Nė vienos nereikalingos scenos, nė vienos nereikalingos eilutės, nei vieno nereikalingo aktorių krustelėjimo - visas filmas yra tvirtas kaip uola, nuo šiupinančios atmosferos iki tikrų tikriausių šiupulių. Puikiai nupiešti veikėjai ir dar puikesnis bliogiukas bei neįtikėtinai, nuostabiai, napakartojamai puikus jo keršto planas. Žodžiu, tai filmas, kurį galėčiau girti ir girti.

Vaidyba puiki - kai filmas vedamas Karlofo ir Lugosi, kitaip ir negali būti. Muzika tipiška, tačiau netrukdanti. Efektai, nors kartais atrodo, kad galėtų būti atlikti kruopščiau, geri.

Fantastiškas mokslinės fantastikos ir keršto siaubekas.